Prisirinkome pilnas kišenes gėrybių ir patraukėme toliau. Priėję Strėvos upelio šlaitą pastebėjome dar vieną obelaitę. Tai savaime užaugusi iš sėklos (nesodinta), sulaukėjusi obelis. Kai prakandome šio medelio „rudašonius“, nustėrome, nes skonis buvo dar gaivesnis ir malonesnis nei prieš tai ragautos kultūrinės obels vaisių. Iš pėdsakų supratome, kad mes ne vieninteliai čia apsilankę – paukščiai ir žvėrys taip pat žino .

Ar yra dar kas nors, ko negali surasti gamtoje bet kuriuo metų laiku? Na, nebent tik gali nežinoti, ko ieškoti, bet gamta turtinga vertingiausių maistinių ir vaistinių medžiagų, kurių reikia ne tik gyvūnui, bet ir žmogui.

Kokie privalumai valgyti tokius sušalusius obuolius? Visų pirma, šie obuoliai nepraradę ryšio su savo motininiu medžiu: kad ir lėtai, bet vandens indais vis tiek vyksta medžiagų cirkuliacija ir obuoliai aprūpinami vitaminais ir maistinėmis medžiagomis. Be to, šaltis taip pat natūraliai užkonservuoja obuolius bei jų maistines medžiagas – tai daug geriau nei daryti uogienes ar džiovinti. Tuo tarpu nuskintas ir padėtas žiemai obuolys didžiąją dalį vitaminų praranda jau po dviejų trijų mėnesių ar net dar anksčiau. Tad ar verta rinkti ir kaupti obuolius žiemai? Gal tiesiog užtenka išsaugoti tokius laukinius kampelius ir leisti gamtai pačiai užauginti tokį derlių, kuriuo galėtų pasmaguriauti ne tik gyvūnai, bet ir žmogus? Čia klausimas išsamesnei diskusijai. O dabar, jeigu turite galimybę, pabandykite paeksperimentuoti – paragaukite sušalusių vaisių tiesiai nuo šakos ir pajuskite tikrąjį žiemos skonį.

Giedrius Vaivilavičius

Šis grybas nuo seno gerai žinomas ir labai vertinamas Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje. Valgė jį šviežią su grietine, paskanindami druska ir pipirais, darė užpilus su degtine ar kagoru, džiovino. Poniabudės sultimis merginos ir moterys tepdavo veidą, kad oda būtų švelni ir skaisti. Spiritiniu antpilu gydė egzemą, hemarojų, miomą, podagrą, mastopatiją…, net vėžinius susirgimus. Susirgę gripu, sloga, angina, pasunkėjus kvėpavimui skalavo gerklę grybo sultimis. Žalius grybus valgė, gydydamiesi nuo gastrito, skrandžio opos ar šiaip organizmo sustiprinimui. Užklupus mastopatijai, podagrai, radikulitui ar reumatizmui, poniabudės sultis maišė su moliu ir dėjo ant skaudamos vietos. Džiovintų grybų milteliais gydė negyjančias žaizdas, odos grybelį. Sakoma, kad vieno arbatinio šaukštelio poniabudės miltelių pakanka, kad visą dieną žmogus būtų kupinas energijos, juos naudojo esant bendram organizmo nusilpimui ir nuovargiui.

Pirmieji moksliniai – medicininiai liudijimai apie šį grybą mus pasiekia iš XVII a. vokiškų šaltinių – ten pirmą kartą minima apie Berlyno gydytoją Karo, kuris šiuo grybu sėkmingai gydė piktybinius auglius.

Kur auga šis gamtos stebuklas? Dažnesnis lapuočių miškuose su derlingu dirvožemiu, auga vasarą ir rudenį, lengviausiai atpažįstamas pagal kvapą- smirda dvėseliena. Maistui ir vaistams vartojami jauni kiaušinio formos ir dydžio vaisiakūniai. Perpjauti jie atrodo taip:

Po išoriniu vaisiakūnio sluoksniu randasi žele pavidalo masė, kuri ir yra naudojama vaistams. Valgyti galima visą grybą, kol iš jo neišaugo sporofikuojantis „falas“- suaugęs grybas vartoti netinkamas.

Septintajame dešimtmetyje pasirodė, kad liaudies medicinos žinios apie šį grybą tikrai ne iš piršto laužtos. Patekusi ant laboratorinio stalo, poniabudė iš karto tapo sensacija. Pasirodė, kad jos galimybės šalinti cholesteriną ir mažinti kraujo spaudimą dvigubai didesnės nei garsiojo shiitake, poniabudės fitoncidai taip pat pasirodė aktyvesni: jie naikina herpio, gripo, hepatito fitoncidai virusus. Visgi mūsiškė karalienė nusileidžia japoniškajam karaliui imuninės sistemos stimuliavimo srityje, bet jos priešvėžinis poveikis toks pat. Sakoma, kad tie, kurie valgo šviežias poniabudes, niekada nesuserga vėžiu. Irinos Filipovos fungoterapijos centro Peterburge specialistai patvirtina: iš tikrųjų poniabudėse esantys polisacharidai skatina organizme perforino gamybą, kuris nužudo vėžines ląsteles. Ląstelių membranose jie padaro skylutes ir piktybinės ląstelės žūsta. Tokiu būdu perforinas neleidžia joms dalintis ir formuoti auglio.

Be visų paminėtų savybių poniabudė turi dar vieną, irgi žinomą nuo senovės- ji puikiai sprendžia „vyriškas“ problemas. Teigiamai veikdama visą hormoninę sistemą ir sugrąžindama elastingumą kraujagyslėms, poniabudė gali išgydyti prostatos ligas, skatina potenciją ir bet kokio amžiaus vyrams sugrąžina pasitikėjimą savimi.

Preparatai iš paprastosios poniabudės gaminami Rusijoje, I.Filipovos fungoterapijos centre ir Latvijoje prevencinės medicinos centre “Veselibas Laboratorija”. Lietuvoje jų įsigyti kol kas negalime.

Na, o čia – nauji, šiemet surinkti, jauni grybai:

Saulius Jasionis

Daugiau informacijos:
http://zemestauki.info
http://www.fungo.ru
http://www.krzd.ru/my_stat_12.htm

Renkamės 10 valandą prie Babtų bažnyčios. Iki pietų vyks žygis Nevėžio pakrantėmis renkant ir supažindinant su laukiniais valgomais ir vaistiniais augalais. Šiuo metu pagal sezoną bus renkama – sibirinis barštis, miškinis skudutis, geltonoji usnis, varnalėša, švendrai, meldai ir kiti augalai, mokoma kaip nesupainioti jų su panašiais augalais.

Po pietų stovyklavietėje prie laužo tęsiami pasakojimai, gaminamas maistas iš surinktų augalų bei paruošto maisto degustacija.

Seminaro kaina vienam žmogui 30 litų.

Būtina registracija į renginį. Norinčius sudalyvauti prašome registruotis telefonu 8-608-36477 arba el. paštu:

Daugiau informacijos:
www.gerazemdirbyste.lt

Paprastasis rūtenis - nuodingas augalas

Nesupainiokite rūtenio su kita violetiniais žiedais žydinčia gėle – plaute (Pulmonaria obscura). Teisingiau plautė žydi trimis spalvomis iš karto. Žiedeliai iš pradžių – rožiniai, vėliau raudonai violetiniai, galiausiai – mėlyni. Spalva priklauso nuo cheminės sulčių reakcijos ir kinta su žiedo amžiumi. Kadangi ant augalo iškelti skirtingo amžiaus žiedai, tai matome iš karto trispalvį „bukietą“. Nuo rūtenio lengvai galite atskirti pagal lapus. Rūtenio lapai smulkiai karpyti, panašūs į rūtos, o plautės lapai pailgi kaip plunksnos ir visai nekarpyti. Beje – valgomi. Plautė yra vienas skaniausių žolinių augalų.

Plautės lapai plunksniški, nekarpyti. Visas augalas valgomas

Kiekvienas tikrai žinome geltonas ir baltas plukes. Tačiau yra žmonių, kurie šias gėles pavadina baltosiomis žibutėmis. Deja, nors ir žydi kartu su žibuoklėmis, tačiau tai visai kitos rūšies augalai.

Geltonai taip pat žydi ir pavasarinis švitriešis (Ranunculus ficaria). Jo žiedeliai panašūs ir spalva, ir dydžiu į geltonžiedę plukę, tačiau nesunkiai atskirsite pagal lapus. Švitriešio lapai apvalūs ir slenka pažeme, o plukės lapai auga koto viršuje. Švitriešio lapai panašūs į pipirlapės, tik mažesni.

Pavasarinis švitriešis. Jauni žiedai ir lapai valgomi, bet nokstant vaisiams augalas pasidaro NUODINGAS

Žibuokles tikrai visi žinome, o apie pipirlapes jau rašėme. Čia įdedame tik pipirlapės lapus (kad galėtumėt palyginti su švitriešiu), kurie beje žaliuoja ir per visą žiemą.

Be žibuoklių ir pipirlapių lapų, šlaito žalumą dar sudaro įvairių našlaičių (Viola) lapai. Kai kurios našlaičių rūšys jau žydi. Kitų dar teks palūkėti. Lietuvoje auga 18 našlaičių rūšių. Prie žalio kilimo audimo prisideda ir garšvos (Aegopodium podagraria), kurių šiuo metu apstu, ir kurios puikiai tinka salotoms.

Šlaitinė našlaitė

Garšvos lapai puikiai tinka salotoms

Na, o geltonai žydinčios vištapienės (Gagea lutea) nesupainiosite su niekuo. Vištapienės irgi valgomos, tačiau jų kupsteliai tokie maži, kad gėda būtų jas valgyt. Palikime jas gamtai, tegu puošiasi.

Lietuvos mikologų draugijos narys Jonas Kasparavičius sako, kad šiuo metu (pavasarį) ant eglės kankorėžių auga tik valgomieji tampriukai ir su jokiais šungrybiais jų sumaišyti negalima.

Rudenį ant eglių kankorėžių galima rasti labai panašių grybų, tačiau jų valgyti nevalia – nuodingi.

Valgomuosius tampriukus lengva auginti ir kultūroje. Jei turite eglių, tai parsineškite iš miško eglių kankorėžių ir papilkite po jomis. Kitą pavasarį prisirinksite tampriukų.

Mažas grybas, daug nepririnksi, tačiau pavasarį gal tokio grybų kiekio ir pakanka?

Dėmesio! Žalius grybus vartoti gali būti pavojinga. Prieš tai darydami pasitarkite su gydytoju ar vaistininku! Straipsnio autorius už klaidingai interpretuojamą tekstą neatsako.

Laimis Žmuida, Ekonaujienos.lt

Pasiimkime krepšį ir keliaukime iki artimiausio miškelio, per kurį bėga nedidelis upeliukas. Upelio pakraščiais aptinkame žaliuojantį augaliuką, kurį taip pat galime aptikti ir žiemą upeliui neužšalus. Šioje vietoje kur auga šis augalėlis yra labai drėgna, pabandžius atsistoti koja smenga į dumblą. Aplinkui auga alksniai, gluosniai ir kiti lapuočiai. Tokia dumblinga ir drėgna vieta neužšąla net ir žiemą, nes upelį maitina šaltiniai. Tai karčioji kartenė (Cardamine amara). Jos lapeliais mes galime pasigardini sumuštinius, salotas, paskaninti sriubą. Pakramčius kartenės lapą, skonis primena ridiką. Taigi, tai vienas pirmųjų augaliukų kurį galime naudoti maistui, pasirodantis nutirpus sniegui.

Foto: Karčioji kartenė (Cardamine amara) mėgsta drėgnas, šaltiniuotas vietas.

Netoli kartenių šiek tiek sausesnėje vietoje iš po lapų lindi žali lapeliai tarsi svogūno laiškai ir jau matosi žiedelių pumpurai kurie tuoj, tuoj pražys. Tai paprastoji vištapienė (Gagea lutea). Neįprasto skonio augaliukas, kurį galima dėti į salotas. Jaunus vištapienės lapelius galima supainioti ir su laukinio česnako jaunais lapeliais, bet tai nieko baisaus, skirtumą tarp jų išduoda skonis. Pakramčius laukinio česnako lapelį pajusime specifinį česnako skonį. Tiek vištapienę tiek česnaką galima dėti į salotas, sriubas, apkepus arba vien iš jų pasigaminti salotų.

Paprastoji vištapienė (Gagea lutea)

Laukinis česnakas (Allium oleraceum)

Greta vištapienių ir laukinių česnakų aptinkame gležnus augalėlius kurie savo išvaizda primena vištos koją, liaudyje šie augaliukai pavasarį ir vadinami „vištakojais“. Tai paprastoji garšva (Aegopodium podagraria). Pavasarį, tik pradėdama skleisti pirmus lapelius, ji skaniausia ir turi savyje daugiausia maistinių medžiagų. Skaniausia ji būna tol kol lapeliai yra su blizgiu paviršium. Vėliau jie tampa neblizgūs ir ne tokie skanūs. Gležni ir jauni „vištakojų“ lapeliai tiesiog prašosi nuskinami ir įdedami į burną, salotas ar sriubą. Salotos pagamintos iš garšvų ir užpiltos augaliniu aliejumi skoniu primena lazdyno riešutus.

Paprastoji garšva (Aegopodium podagraria)

Netoliese šalia garšvų ir vištapienių aptinkame visiems gerai pažįstamą augalą, kuris gali ir nesukelti teigiamų emocijų. Tai paprastoji dilgėlė (Urtica dioica). Galima drąsiai teigti, kad tai vienas vertingiausių maistinių augalų ankstyvą pavasarį. Literatūroje teigiama, kad dilgėlė savo maistinėm savybėm prilygsta ankštiniams augalams, vitaminų gausa nenusileidžia citrinoms ir juodiesiems serbentams. Iš dilgėlių gaminamos salotos, daromi apkepai, verdama sriuba. Vertingiausios dilgėlės maistui naudojamos šviežios, t.y. termiškai neapdorotos, bet kad neapsidilginti jas reiktų nuplikinti karštu vandeniu. Jeigu salotos daromos su grietine, galima ir neplikinti. Gaminant sriubą, dilgėles reikia sudėti sriubai jau išvirus ant pačio galo. Per dieną užtenka 100-200 g šviežių dilgėlių, kad aprūpinti organizmą vitaminais. Dilgėlė kaip maistas žinoma jau nuo senų senovės tai buvo plačiai naudojama nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Paprastoji dilgėlė pavasarį

Pasirinkome gėrybių miške eikime pasižiūrėti į miško laukymę. Ką gi ten motina Gamta mums pasiūlys?

Štai iš po pernykštės parudavusios žolės į šviesą veržiasi žalių lapelių skrotelės panašios į morkos lapus. Tai krūminis builis (Anthriscus sylvestris). Jo jauni lapeliai naudojami sriuboms virti, salotoms pagardinti. Skoniu primena karstelėjančius petražolės lapus. Reikia atsiminti, kad šis augalas gali būti painiojamas su labai nuodinga dėmėtąja mauda (Conium maculatum). Jų lapai beveik identiški. Pagrindiniai du skirtumai, kuriuos turi žinoti laukinio maisto gerbėjas, yra šie: 1. krūminio builio lapkotis yra su grioveliu, tuo tarpu dėmėtosios maudos lapkotis beveik apvalus ir be griovelių; 2. Dėmėtosios maudos lapkotis nusėtas nedidelėmis rusvomis dėmelėmis, o krūminis builis tų dėmelių neturi. Dar reiktų žinoti, kad dėmėtosios maudos žaliosios skrotelės pasirodo daug vėliau, kai jau būna sužaliavusi pievų augmenija. Tuo tarpu krūminis builis anksti pavasarį pastebimai išsiskiria žaliais lapeliais.

Krūminis builis (Anthriscus sylvestris)

Pasidairę po laukymę aptinkame kažkada šernų suardytą velėna su gausybe supuvusios žolės ir lapų. Žemė toje vietoje puri, derlinga… Pasilenkę pradedam dairytis ir atrandame šviesiai žalsvų žolės lapelių. Tai paprastasis pastarnokas (Pastinaca sativa). Jo reikia ieškoti jau žinomose vietose, nes kitaip jį surasti po žiemos yra sudėtinga. Šis augalas jau nuo senų senovės naudojamas žmonių maistui. Tai buvo pagrindinis šakniavaisis kol Europoje bulvių dar neaugino. Pastarnoko žalius jaunus lapelius galima naudoti salotų pagardinimui, virti sriubą. Iš šakniavaisių gaminamos salotos, verdamos sriubos, valgomi virti, kepti. Virta pastarnoko šaknis primena bananą. Valgomas šviežias primena morkos ir petražolės skonių mišinį. Pavasarį iškastas šakniavaisis ypač saldus. Tai tikras pavasarinis skanėstas. Pastarnokas auginamas ir kultūroje, tačiau dar kol kas retai aptinkamas mūsų daržininkų lysvėse. Kultūroje labai nereiklus augalas, nereikia ravėti, laistyti, galima sėti tiesiog pievoje.

Paprastasis pastarnokas (Pastinaca sativa). Nuotraukose pastarnokas užaugęs kultūroje, tiesiog trąšioje pievoje.

Prisirinkę pilną krepšį pavasarinių gėrybių, galime pasigaminti puikių patiekalų, kurie patenkins iš organizmo gilumos atklydusį keistą alkį. Žemiau pateikiame praktikoje išbandytų receptų. Galite paeksperimentuoti ir sukurti savo receptą.

Pavasarinės salotos.

• Žiupsnelis susmulkintų kartenių
• Sauja smulkintų laukinių česnakų
• Sauja smulkintų paprastųjų vištapienių
• Sauja smulkintų garšvų
• 2 saujos (plikintų 2 min. karštame vandenyje) dilgėlių.
• 6-8 šaukštai aliejaus arba keli šaukštai grietinės.
• Druskos pagal skonį.

Garšvų salotos.

• 6 saujos jaunų garšvų.
• 5 šaukštai augalinio aliejaus arba 2 šaukštai grietinės.
• Druskos pagal skonį.

Dilgėlių – Pastarnokų salotos

• Sutarkuojamas pastarnokas
• 4 saujos nuplautų dilgėlių (nuplikinamos, supjaustomos)
• Sauja builių lapų (supjaustoma)
• 0,5 stiklinės spanguolių (sutrinamos), arba sutarkuojamas obuolys.
• 8 šaukštai aliejaus
• Druskos pagal skonį

Dilgėlių sriuba

• 2 pastarnokai (supjaustomi kubeliais) išverdami
• Keli žiupsneliai smulkintos kartenės lapų (dedama kai baigia virti pastarnokai)
• Keli žiupsneliai smulkintų builių lapų (dedama kai baigia virti pastarnokai)
• Sauja garšvų lapų (supjaustoma ir sudedama kai baigia virti pastarnokai)
• 3-4 saujos dilgelių (supjaustoma ir sudedama kai baigia virti pastarnokai)
• Druskos ir grietinės pagal skonį.

Giedrius Vaivilavičius, Kauno marių regioninio parko direkcija

Raktažolės auga sausose vietose, daugiausiai smėlėtose, šviesiose, kartais miškuose ir miško aikštelėse. Aptinkamos visoje Lietuvoje.

Raktažolė – vaistinis augalas. Vaistams vartojamas visas – antžeminė dalis skinama žydint, šaknys kasamos rudenį. Liaudies medicinoje raktažolės šaknys naudotos sergant podagra, astma, kokliušu, kilus neuralginiams skausmams. Žieduose ir lapuose daug vitamino C.

Tiek žiedus, tiek lapus galima vartoti maistui, tačiau lapai nėra tokie skanūs, todėl jie tinka labiau kaip priedas į salotas, o žiedus galima valgyti ir paprastai – tik nuskynus nuo kotelio.

Lapuose esantys eteriniai aliejai alergiškiems žmonėms gali sukelti odos išbėrimus.

Dėmesio, nevartokite raktažolių ar jų preparatų nepasitarę su gydytojų ar vaistininku!

Ekonaujienos.lt informacija

Saulutės auginamos soduose, kapinėse, tačiau pasitaiko ir savaime augančių pievose, paežerėse, paupiuose. Botanikai nesutaria ar laikyti ją vietine rūšimi ar atkeliavusia iš kitur. Saulutės augimo šiaurinė riba eina ties Kaliningradu ir Lenkijos šiaure. Manoma, kad bent jau pietų, pietryčių Lietuvoje jos gali būti laikomos vietinėmis.

Yra ir kultūrinių saulučių veislių, pilnavidurių. Jos auginamos ir džiovinamos sausoms puokštėms. Saulutės taip pat yra vaistinis augalas.

Tačiau retas žmogus saulutę vartoja kaip maistą, o be reikalo, nes tai yra puikus maisto papildas augantis beveik visą šiltąjį sezoną. Valgomi yra žiedlapiai. Jų galima prisiskinti ir pagardinti salotas arba valgyti tiesiog nuo žiedo kas kart skiemenuojant „myli, nemyli…“ Beje, žiedlapiai tokie smulkūs, kad jūs visada galite ištaikyti, kad paskutinis žodis nukandant paskutinius žiedlapius būtų – „myli!“.

Dėmesio, nebandykite valgyti ar kitaip vartoti nepažįstamų augalų nepasitarę su gydytoju ar vaistininku!

Ekonaujienos.lt informacija

Snieguolės svogūne daugiausiai aktyvių medžiagų. Svogūnas nevalgomas ir netgi nuodingas. Naudojamas ir kaip vaistas. Iš svogūne esančios medžiagos galantamino gaminami vaistai naudojami kovai su Alzheimerio liga. Taip pat gali būti gydomos kitos ligos, susijusios su nervų pažeidimais – neuralgija, miastenija, paralyžius ar nervų šaknelių uždegimas.

Snieguolių nuodai gali būti ir puikiu insekticidu – medžiaga, žudančia vabzdžius. Būtent šią savybę naudoja biotechnologai, snieguolių geną įsodinantys į papajas, bulves, ryžius, kad šie augalai būtų atsparūs kenkėjams. Tačiau šios medžiagos gali ne tik vabzdžiams kenkti, bet ir kitiems gyvūnams, o galbūt ir žmogui. Būtent snieguolės geną įterpė į bulves biotechnologas Arpadas Pusztai, apie kurio tyrimų rezultatus nemažai rašyta ir Lietuvos spaudoje. Pusztai kritikuotas už tai, kad norėdamas parodyti GMO kenksmingumą įterpė nuodingo augalo – snieguolės – geną, o ne kokio nors nepavojingo augalo geną. Tačiau galbūt mokslininkas buvo teisus, nes kai kurių GMO gamyboje juk naudojami nuodingų augalų genai?

Snieguolė Lietuvoje nėra vietinis augalas. Jo tėvynė yra kiek piečiau – centrinėje Europoje – nuo Ispanijos iki Lenkijos. Lietuvoje snieguolės auginamos soduose, parkuose ar sodybose. Kiti amarilinių šeimos augalai – narcizai, klivijos ir leukojos savaime Lietuvoje taip pat neauga. Artimiausi „lietuviški“ vietiniai baltosios snieguolės giminaičiai – miškinė lelija, vištapienės, gegužraibės, pakalnutės, laukiniai česnakai ir kiti lelijažiedžių poklasio augalai, kuriems priskiriamos ir viksvos bei smilgas iškeliančios žolės.

Ekonaujienos.lt informacija, Wikipedia commons iliustracijos

Pirmajame paveikslėlyje jūs matote žiognagės lapą. Lapelius galima lengvai atskirti pagal forma, ant lapkočio yra maži lapiukai. Tikrai su niekuo nesumaišysite. Žiognagė nevalgoma vasarą. Rudenį pakandus šalnoms lapeliai suminkštėja. Jau tada juos galima valgyti. Per žiemą šie lapeliai prabūna žali po sniegu. Galima prakapstyti sniegą žinant vietas ir paragauti gamtos „čipsų“, nes sušalę lapeliai traška burnoje kaip „čipsai“. Pavasarį nutirpus sniegui žiognages rinkti dar lengviau nei žiemą, nes jos gerai matosi. Palyginus su kitom ankstyvom pavasarinėm „daržovėm“ žiognagės lapai didžiausi.

Šalia žiognagės radome miškinės našlaitės lapų (žr. paveikslėlį). Jie taip pat nevalgomi vasarą, bet šalčių apdoroti neturi prasto skonio ir gali būti valgomi. Nuotraukoje matote ir žiedą, kurio šiuo metų laiku dar nėra.

Kauno ąžuolyne jau pasirodė ir pirmosios kiaulpienės. Gležni maži lapukai jau lenda ir nėra kartūs kaip vasarą.

Taip pat išdygo jau ir pirmosios garšvos. Na, jau jas tai visi pradedantys sveikuoliauti ar valgyti laukinius augalus žino. Vasarą jos iškelia skėčio tipo baltą žiedyną ir yra nevalgomos. Valgomos tik jaunutės, šviežios, nesukietėję. Taip pat šalia garšvų dar turėtų būti krūminės žliūgės ir dilgėlių, kurių ąžuolyne neradome.

O štai ko turbūt nežinojote, kad pavasarį galima valgyti ką tik sudygusias klevų sėklas. Jų pribarstytas visas ąžuolynas. Iš sėklasparnių, kuriuos matote paveikslėlyje jau kalasi mažas daigelis, kaip gyvačiukė lenda. Vėliau bus galima valgyti ir jaunus klevo lapus, tačiau ne visiems jie tinka, nes turi kartoką skonį. Kartumo labai mažai yra klevo sėklų daigeliuose, todėl jos turėtų tikti kiekvienam. Išlukšteni iš rudo apsauginio sluoksnio ir kaip žirniuką sudygusį žalią suvalgai.

Valgomi ne tik jauni klevo lapai, bet ir liepos. Liepos lapai neturi visiškai kartaus skonio. Liepos pumpurus galima valgyti visą žiemą, tačiau jie dar būna kietoki ir maži. Dabar, atėjus pavasariui, liepos pumpurai jau brinksta ir darosi didesni, „mėsingesni“. Jie labai skanūs. O kadangi juos ir žiognagę lengviausia surinkti, tai jie labiausiai ir mėgstami sveikuolių.
Būtent šių augalų daugiausiai ir prisirinkome ąžuolyne. Susirandi liepą, kuri apačioje buvo išleidus naujus kamienus ir jie nupjauti. Atžėlę naujos šakelės su pumpuriukais, kuriuos lengva pasiekti. Štai juos ir skini. Per porą minučių galima prisirinkti visą didelę saują, o daugiau ir nesuvalgysi.

Dar radome grybų. Tokie morkinės spalvos. Specialiai nedėsiu nuotraukų, nes grybus nepatyrusiam pavojinga rinkti. Tačiau mes, kaip profesionalai, suvalgėm trise po kelias 5 cm dydžio galvutes. Skanūs. Valgomi žali.

DĖMESIO! Nebandykite savarankiškai rinkti laukinių augalų ar grybų. Prieš rinkdami būtinai pasikonsultuokite su gydytoju ar vaistininku. Rinkite tik kartu su šios srities žinovu. Šio straipsnio autorius už pateiktos informacijos klaidingą priėmimą neatsako. Rinkti nežinomus augalus pavojinga, visa atsakomybė naudojant straipsnyje išsakytą informaciją lieka ant jūsų pečių.

Laimis Žmuida, www.ekonaujienos.lt